Римское частное право

1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum

Šiuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves Romoje asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei (civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives, quirites). Todel ši teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji neliete tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.

Svetimšaliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos dalis – ius peregrinorum.

Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai iš esmes R. valstybe buvo R. miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis nauja R teises atšaka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke specialus magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium buvo ne tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile, peregrinorum ir gentium neteko reikšmes.

2. Ius publicum, ius privatum

Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir ius privatum. Pasak Ulpiano, viešoji teise liecia valstybes reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Viešosios teises normos buvo imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygiškai ju laikytis. Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius sudaryti ar nesudaryti, pateikti ieškini ar ne. R. viešoji teise nunyko zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir viešuosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.

3. Romenu teises periodizacija

Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m., rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija skirstoma i 4 laikotarpius:

3. seniausiu laiku arba archaiškas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e. vidurys). Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo XII lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.

4. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado daug belaisviu ir svetimšaliu. Tai leme naujos teises šakos – ius gentium – susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reikšmes turejo pretoriu veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.

5. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato laikotarpis. Nauji teises šaltiniai – senato ir princepso leidziami aktai. R. t. pasiekia aukšciausia išsivystymo lygi.

6. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565 m.m.e. (Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos irimas gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma supaprastinti, unifikuoti teises šaltinius. Dideja imperatoriu (dominus) konstituciju reikšme.

4. Romenu teises šaltiniai ir rušys

Pagrindiniai teises šaltiniai:

1. Paprotine teise ; iki XII lent. istatymo Romenai neturejo jokiu rašytiniu istatymu. Nerašytoji paprotine teise sudare salygas piktnaudziauti pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas bandymas kodifikuoti.

2. istatymai ; Respublikos laik-piu istatymas (lex) reiške tautos susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode resp. laik-piu. Prieš tai (ir XII l. ist.) – uzrašyti paprociai. Comitia istatymus priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo (vadovavo plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate, kad jie privalomi visiems gyventojams.

3. senato nutarimai ; Resp. laik-piu senata sudarydavo princepsas. Nutarimai privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais. Formaliai kiekvienas senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet sprendziama išvada del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai, principato pabaigoje senatas tik išklausydavo pranešima apie senato nutarimo projekta, net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis imperatoriaus konstitucijoms.

4. imperatoriu konstitucijos ; Imperatoriu leidziami norminiai aktai – konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai aktai, labiausiai panašus i istatymus), mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems valdininkams), dekretai (imperatoriaus kaip aukšciausio teisejo sprendimai) ir reskriptai (atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu pilieciu teisinio pobudzio klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai vadinami leges. Leges rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.). 1-oji oficialioji kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus iuris civilis (Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas (imperat. konstituc

Внимание, отключите Adblock

Вы посетили наш сайт со включенным блокировщиком рекламы!
Ссылка для скачивания станет доступной сразу после отключения Adblock!

Скачать